Hell Music - metalo muzika ir subkultūra

WAP.HELL-MUSIC.LT

APKLAUSA

Į kurį festivalį važiuosite šiemet Lietuvoje?

ARCHYVAS

NAUJAUSIA FORUME

Alaus rekomendacijos 01:51
tema

Alaus rekomendacijos 23:38
tema

naujas klubas Kaune INSAI... 23:30
tema

Filmai 23:19
tema

Alaus rekomendacijos 22:15
tema

Alaus rekomendacijos 22:13
tema

Alaus rekomendacijos 22:11
tema

Alaus rekomendacijos 22:10
tema

Alaus rekomendacijos 22:00
tema

naujas klubas Kaune INSAI... 21:25

ARTIMIAUSI ALBUMAI

_Šiandien
BLIND GUARDIAN „At the Edge of Time” (i)

_2010-08-20
KATAKLYSM „Heaven's Venom”

_2010-08-27
MALEVOLENT CREATION „Invidious Dominion”

_2010-12-31
WINTERSUN „Time”

PILNAS SĄRAŠAS

STATISTIKA

Viso straipsnių: 309
Viso naujienų: 2514
Viso naudotojų: 3264
Naudotojų sąrašas
Miestų statistika
Naujausias: p_p
Viso žinučių: 145537
Viso komentarų: 9286
Naujausia: 01:51:41
Dabar prisijungusių: 1

REPORTAŽAI

Kanibalizmo puota žadino apetitą
2004-10-10 21:37, parašė banditaz, Jurga N.

Banditaz:

Dar vasarą išgirdęs pirmuosius gandus, kad į Lietuvą žada užklysti brutalūs deather‘iai iš lietuvių numylėtosios JAV, nepatikėjau, bet iškart nedvejodamas nusprendžiau, kad bet kuriuo atveju, kad ir mirtinai sirgdamas arba nepaeidamas, bet Vilnių pasieksiu ir išvysiu vieną iš savo svajonių – Cannibal Corpse. Vėliau ir išgirsta kaina nė nemanė atbaidyti – 35 litai, argi čia daug? Apšildančios grupės tik dar labiau kėlė nenumaldomą alkį, mėsos troškulį, kurį žūt būt reikėjo numalšinti ir kuo greičiau. Tad sulaukus krauju kvepiančio šeštadienio, nieko nelaukdami šokom į mašiną ir šovėm Vilniaus kryptimi. Autostradoje nesiliaujantis lietus kiek neramino, bet šiek tiek pagalvojus, kad koncas vyksta uždaroje patalpoje, ant jo buvo nusispjaut.

Galų gale atsidūrėme sostinėje. Nieko nelaukdami puolėme ieškoti kokio nors kabako suvilgyti išdžiūvusiai gerklei ir praplatinti skrandžio sieneles. Bandėme užklysti į Apuoką, bet ten liaudis buvo užėmusi pozicijas turbūt nuo pat ryto, tad teko lįsti į kitą pirmą pasitaikiusį. Netrukus atėjo beveik 18-ta valanda, tad teko pakelti savo užpakalius ir skubėti Tauro kalno linkui. Skubėjome vos ne bėgte, ir be reikalo, nes tik užlipus ant kalno išvydome gausias plaukų pajėgas, susiskirsčiusias į keletą dalinių ir laukiančios įsako šturmuoti Mulen Ružą, kurių žadėtosios durys dar nebuvo pravertos. Jų teko gerokai palaukti. Kol galiausiai ir jos neišlaikė, lėtai, labai lėtai į patalpas ėmė plūsti oda. Pralaidumas labai erzino. Taip ir likau nesupratęs, kas per stabdys ten buvo, kadangi nei apsauginis daug netikrindavo, nei už bilietus nereikėdavo ilgai mokėti. Na, bet buvau vienas iš tų, kurie įėjo pirmi, spėjo apsižvalgyti ir nusipirkti alaus, nestovint ilgose eilėse.

Jurga N.:

Rudeninis nukritusių lapų kvapo persisunkęs oras, susimaišęs su smulkiais šaltais lašeliais, drėgni plaukai, varvanti nosis, ledinėse rankose – rasotas „Utenos“ butelis... Tokia buvo preliudija. Tiesa, ji galėjo būti ir kitokia – sėdint šiltame Mulen Ruže ir spoksant į aplink zujančius muzikantus ir šiaip garbingus undergroundo atstovus. Visgi širdis traukė į lauką – ten, kur viskas drėgna, purvina ir savotiškai brutalu, kur šimtais būriavosi broliai ir seserys, laukdami išsvajoto, ilgai laukto, iškentėto (ne vienam teko ilgai taupyti ir daug ko atsisakyti, kad sukrapštytų tuos 35 litus) Cannibal Corpse koncerto. Taip, Cannibalai pagaliau čia!

Apie septintą susidarė spūstis prie durų. Deja, ne visiems taip gausiai ištroškusiems brutalumo pavyko patekti į vidų prieš prasidedant koncertui. Kai kurie pasiekė salę tik į antrosios grupės pasirodymo pabaigą. Publikos buvo nerealiai daug – per pačių Cannibalų pasirodymą salė buvo sausakimša, netgi pačioje galiorkoje buvo sudėtinga prasibrauti pro žmones. O jeigu kas nors bandė brautis su alumi...

Dvi tą vakarą grojusios lietuviškos grupės – GROL ir D.A.R., lig šiol dalyvavę tik kur kas mažesnio masto renginiuose, nemažai daliai publikos pažįstamos tik iš nuogirdų – nuo šiol gali pagrįstai didžiuotis dalinęsi scena su viena ryškiausių (jei ne ryškiausia) pasaulinių brutalaus deatho žvaigždžių. Lietuvaičiai tikrai nepasišiukšlino, savo vaidmenį suvaidindami aukščiausiu lygiu, daug ką nustebindami ir užkariaudami daugelio simpatijas.

Banditaz:

Tik įėjus pasigirdo pirmieji akordai, ir išvydau užslinkusius į sceną GROL‘us, kuriems niekaip nepavyko susikalbėti su garsistais, kurie nemokėjo arba nenorėjo suprasti, kas jiems sakoma. Galiausiai soundcheck‘as baigėsi, ir su nepilnai suderinta aparatūra GROL mestelėjo į dar visai negausiai susirinkusią minią true anal grind turinį. Man, kaip pirmą kartą juos matant, reginys buvo įspūdingas, labai nesikabinėjant prie garso kokybės, nors gal tokia netvarka bei nešvara daro GROL‘ų muzika labiau true ir labiau anal. Energingas vokalas tiesiog vemte vėmė sunkiai suprantamus tekstus, o nuo jo neatsilikdama savo darbą gerai atliko ir gitara. Sugroję kelis gabalus, grupė atsiprašė, kad grafikas spaudžia, ir jie mielai sugrotų dar, bet laikas ir kažkas dar neleidžia. Greit susirinko šmutkes ir dingo.

Jurga N.:

Pirmieji pasirodė GROL‘iai. Brutalus grindas su gera jumoro doze ne tik apšildė, bet ir įkaitino publiką. Įmaišyti kelių sekundžių trukmės gabalai sukeldavo salėje ištisą emocijų bangą. Tiesa, iki Napalm Death GROL‘iams dar toloka – visgi neeilinės išmonės reikia, į kelias sekundes sukišant visą branduolinės energijos užtaisą. Tačiau reikia konstatuoti, kad einama ta linkme. Iš ilgesnių gabalų ypač gerai nuskambėjo Deicide koveris. Na, ir „Analinis paršiukas“ nepaliko abejingų – pasirodo, žagsėjimo garsas muzikoje ne tik netrukdo... Pasiskundę, kad neleidžiama ilgiau groti, po nepilno pusvalandžio GROL‘iai užleido sceną D.A.R.‘ams.

Banditaz:

Ant scenos užrėpliojo stilių bekeičiantys D.A.R., ir buvo įdomu išgirsti, ties kuo jie apsistojo. Taipogi sunkiai susikalbėję su mielaisiais garsistais, pasirodymą pradėjo ir jie. Besiliejanti švari, tvarkinga, ritminga ir ganėtinai melodinga muzika galiausiai privertė pajudinti ir savo gaurus, kurių tabalavimo, deja, sustabdyti nebeišėjo. D.A.R. pasirodymas tikrai nustebino, gerąja to žodžio prasme. Nė karto man neteko jų girdėti ir seniau, tad nežinau koks skambesys jų buvo praeity, bet matosi, kad grupė žengia teisinga linkme. Agresyvus ir energingas brutalumas kaip tik apšildė sustingusius sąnarius prieš pačią vakarienę.

Jurga N.:

Panevėžiečiai mane nustebino. Iki šiol ši grupė garsėjo labiau kaip aktyvi sunkių renginių provincijoje organizatorė, o apie muzikinę pusę atsiliepimų – nei gerų, nei blogų – girdėti kaip ir neteko. Išgirdus D.A.R.‘us tapo aišku, kad nuolat jiems prirašomas stiliaus apibūdinimas „hardcore-tharsh“ yra visiškai netinkamas. Tai, ką išgirdau dabar, buvo gražus pakankamai savitas death metalas su vietomis gan thrashovu instrumentalu.

Banditaz:

Galiausiai į sceną aparatūros derinti užlipo ir lauktieji švedai Spawn Of Possession. Pasiruošimas užtruko gana nemažai, ir buvau bepradedantis galvoti, gal eiti į eilę prie alaus, bet persigalvojęs stovėjau ir laukiau, bei žiūrėjau, kaip vyksta darbas scenoje, kol pagaliau viskas buvo baigta. Iš kolonėlių plūstelėjo galinga death‘o banga. Spawn Of Possession nebuvau klausęs, tad teko tenkintis tik aplinkinių kalbomis ir rekomendacijomis. Visa tai beveik ir pasitvirtino – švedai grojo tikrai netradicinį ir nestandartišką death‘ą, brutal death‘ą. Plūstelėjusi muzika neleido ramiai stovėti, bet kartu ir glumino, kadangi neįprastas ir dažnai besikeičiantis ritmas sunkiai leido siūbuoti plaukus į taktą. Grupė grojo tikrai profesionalai ir šiltai, atlikdama visą darbą ir net kažkiek daugiau. Maloniai nustebino ir po vieno kūrinio iš vokalisto išgirsta frazė: „Ačiū labai“. Matės, kad švedai atvažiavo groti mums, o ne iš reikalo. Man asmeniškai Spawn Of Possession įsiminė kaip labai techniškas, brutaliai sunkus ir net šiek tiek su progressive priemaišom, nestandartinis, o tuo ir įdomus, death‘as. Viena iš tų grupių, kurią išgristi privaloma.

Jurga N.:

Devintą valandą scenoje, tarsi konvejeriu, jau Spawn Of Possession. Vokalistas su metro ilgumo dredais sugeba pasisveikinti lietuviškai. Na, ir prasideda... Muzika kieta, energinga, aštri. Truputėlį netikėta, kad švedai groja visai ne švedišką deathą, o technišką old-schoolinį, kai kur ir link progresyvo traukiantį... Žavėjo ne tik muzika, bet ir grupės sugebėjimas bendrauti su publika. Tarsi patyrę suvedžiotojai, Spawn Of Possession privertė ištisoms keturiasdešimt penkioms minutėms patikėti, kad mes esame išskirtinė publika. Grupė išties įdomi, nors kol kas išleidusi tik vieną albumą. Pastaruoju metu aktyviai koncertuoja, vasarą grojo įvairiuose Europos festivaliuose, o štai dabar palaiko kompaniją Cannibalams. Grįžę iš šio turo, Spawn Of Possession žada imtis įrašinėti antrąjį albumą...

Banditaz:

Greitai prabėgo švedų pasirodymas, ir jie išrėpliojo iš scenos, užleisdami vietą žmonėms, derinantiems šio vakaro „žvaigždžių“ aparatūrą. Pagaliau. Tai, ko laukiau visą metalinį savo gyvenimą ir sulaukiau. Grupė, kurią ir prieš mirdamas būtinai turiu išvysti. Vakaro kulinarai, vegetarai kanibalizmo propaguotojai, brutalios muzikos maniakai. Nusprendžiau brautis į priekį, nes norėjau iš arti išvysti Juos, užuosti mirties tvaiką. Prie pačios pačios scenos taip ir nepavyko prasibrauti, bet nusigavau gana arti. Čia ir prasidėjo tikroji mėsmalė – turbūt nuo tos minutės taip ir nestovėjau ant savo kojų, tik ant kažkieno kerzų. Alaus prižlaugę, netoli dviejų metrų, stamboki mėsos, plaukų ir odos deriniai, vos besilaikydami ant kojų, vertė siūbuoti visą prie scenos susigrūdusią minią.

Jurga N.:

O po to prasidėjo tai, kas žodžiais sunkiai nusakoma. Ir nuotraukos čia nelabai pagelbės. Beje, dėl nuotraukų. Jau per Spawn Of Possession man besitaikant iš scenos kampo, apsauginis delnu uždengė objektyvą. Šlykštus amerikoniškas menedžmentas. Kaip tikriems paparaciams, teko imtis visokių gudrybių, ropštis ant pečių, fotografuoti iš pačių nepatogiausių pozicijų, kad tik būtų ką parodyti Jums ir bent iš dalies atspindėti šį neeilinį, galiu drąsiai sakyti, dešimtmečio renginį.

Cannibal Corpse Lietuvoje mėgstami jau seniai, na, trylika metų tai jau tikrai. Dar gyvas atmintyje vaizdas, kaip keliaujant pėstute iš Pašilaičių žiedo per tuo metu dar neužstatytus Fabijoniškių laukus į Baltupių pusę (einama buvo į Death Comes – 2), vienas veikėjas rado apdžiūvusią katės dvėselieną ir užriaumojo „Cannibal Co-co-cooorrrpse!!!“. Kanibalizmas yra liga, ji užkrečiama ir turbūt nepagydoma...

Banditaz:

„Šiek tiek“ apsistumdžius pagaliau pavyko sulaukti garsiųjų kanibalų. Greitai užlipę amerikiečiai taip staigiai paleido mėsmalės sraigtus, kad tik po minutės atsipeikėjau ir supratau, kad mano likimas nuo manęs nebepriklauso. Įkaitusi minia tiesiog pašėlo, pamiršusi paskutinius sveiko proto likučius. Intensyvus, brutalus bei greitas death‘as drebino širdį ir ne tik. Nepaisant to, kad vietos buvo praktiškai 0, visi iki vieno metalgalviai bandė daryti tai, kas paprastai vadinama headbang‘inimu. Neatsilikdamas ir neišsiskirdamas iš kitų, tai daryti mėginau ir aš, nors sekėsi ne itin sėkmingai. Savo pakaušiu jutau ne vieno ilgaplaukio ir ne tik smakrą, nosį ar dar kokią galvos vietą, o ir pats gavau keletą svaiginančių smūgių. Atsirado ir tokių įsiaudrinusių smarkuolių, kurie ėmė atsispirdami nuo kieno nors nugaros šokinėti ant minios, tad teko savo makaule ragauti ir kerzo. Beprotiškai greitos solo partijos tiesiog varė iš proto, neleisdamos nė kiek atsikvėpti, iš kolonėlių vienas po kito liejosi klasika tapę kultiniai Cannibal Corpse darbai, privertę kartu su vokalistu riaumoti bet kokius žodžius.

Būdamas menko sudėjimo aš neatlaikiau šėlstančios bandos, tad kiek pasivoliojus ir ant žemės ir gavus per dantis, saugant savo menkavertę gyvybę, teko pasitraukti kiek toliau nuo scenos, kur bent jau buvo galima laisviau pajudinti gaurus. Nedarydami nė menkiausių pertraukėlių tarp gabalų, vakaro kulinarai nežmoniškai kėlė orkaitės temperatūrą, ir netrukus visas nuo galvos iki kojų buvau persisunkęs savo ir svetimu prakaitu, bet sustoti neketinau. Iš kolonėlių ir toliau liejosi iki gyvo kaulo pažįstami gabalai. Tiesa, šiek tiek pritrūko šiltesnio bendravimo su minia, bet negi skersdamas imsi glebėsčiuotis?

Štai ir pasijautė vienas didelis Mulen Ružo minusas – ventiliacijos nebuvimas arba tiesiog nepritaikymas tokiai masei karštų, garuojančių kūnų. Oro stigti ėmė mirtinai, bet puotoje išgyventi pavyko ir negalėjau patikėti, kad viskas baigėsi. Nežmoniška ir sunkiai pakeliama beprotiškai greito brutalumo dozė buvo jaučiama visu kūnu, kurio jau senokai nebejaučiau, o kokios jėgos padėjo išlikti vertikalioje padėtyje, taip ir nesupratau.

Jurga N.:

Taip, tai buvo tikra mėsmalė. Miškas rankų, plaukų verpetai. Ir taip per visą salę, ne tik priekyje. Cannibalai scenoje draskosi patys ir savo muzika smogia mirtinus smūgius jų ištroškusioms aukoms. Liejasi kraujas – plieskia raudonos sceninės šviesos, o žmonės negali savo jėgų ir prakaito. Visi tapę vientisa koše, kažkas kapstosi ant galvų, kažkas stumdosi transo būsenoje ir užvažiuoja visiems aplinkiniams. Salėje nebėra kuo kvėpuoti, matosi, kaip nuo lubų laša susikondensavę garai... Pajuntu, kaip ima temti akys. Nebegelbsti ir pravertos durys. Matyt, siela panorėjo paklusti kraujo ištroškusių kanibalų reikalavimui ir palikti silpną kūną... Laimei, body-guardas išveda mane į lauką ir suveikia gaivinančio Sprite‘o...

Banditaz:

Prisipažinsiu, tokiame koncerte dar neteko pabuvoti, todėl išsakyti viską žodžiais tiesiog neįmanoma, tad baigsiu George‘o Fisher‘io stingdančiu balsu leptelta fraze: „Keep supporting Death Metal!”.

Jurga N.:

Mirtina kanibalizmo orgija pasibaigė prieš vidurnaktį. Norint prablaivinti ir greičiau iškrapštyti dar nespėjusius atsitokėti nuo patirto šoko fanatikus, iš kolonėlių trinktelėjo metalisto ausiai apybaisė muzika. Lauke Banditaz man pasakė sparnuotą frazę, kurios gaila nepacituoti: „Sušlapau labiau nei per Metalo Naktis“. Taip, šis renginys buvo išskirtinis. Nuoširdus sveikinimas Ferrum komandai su didžiausia sėkme, kokios tik gali tikėtis organizatoriai, ir padėka už geriausią kada nors Lietuvoje suorganizuotą koncertą. Kas toliau?...

« Atgal