Viso straipsnių: 309
Viso naujienų: 2514
Viso naudotojų: 3264 Naudotojų sąrašas Miestų statistika
Naujausias: p_p
Viso žinučių: 145537
Viso komentarų: 9286
Naujausia: 01:51:41
Dabar prisijungusių: 1
REPORTAŽAI
Baltic Prog Fest 2008 – antras raundas 2008-07-30 00:20, parašė banditaz
Jau po pernykščio pirmo progresyvaus roko festivalio tvirtai nusprendžiau, jog jei bus ir antrasis, tai trūks plyš į jį net ir šliaužte atšliaušiu. Lietuvoje muzikos pasiūla tiesiog pertekusi A.Valinsko „žvaigždučių“ ir kitų panašaus pobūdžio „kultūrkių“ tarakonų, kuriuos taip ir norisi vienu sykiu pritėkšti didele gumine šlepete. Todėl toks gaivus muzikinis gūsis nuryjamas su didžiausiu pasiskanavimu ir pasitenkinimu. Tai tarsi vandens lašas, rastas vidury dykumos. Šiemetinis festivalis pradžiugino dargi ir pailgėjusiu atlikėjų sąrašu: per dvi dienas jų scenoje pasisvečiavo iš viso 12 (tiesa, turėjo būti dar dviem daugiau, tačiau organizatoriai taip ir nepranešė, dėl kokių priežasčių neatvyko THE RED MASQUE ir FLAMBOROUGH HEAD).
Pirma diena
Link Kernavės patraukėme gana anksti, vedami mano kvailo įpročio – geriau atvykti gerokai per anksti, negu šiek tiek per vėlai: labai knietėjo užsiimti tą patį plotelį miškelyje kaip ir pernai. Nudžiugino netikėtai išpuolusios atostogos darbe, tad dar nesulaukęs penktadienio pietų surinkau ekipažą ir patraukėm į vietą. Atlėkus vaizdelis ir vėl nenudžiugino, nors, suprantama, dar buvo ankstoka. Ale per festivalį pradėjusių ŠV. SODO pasirodymą susidomėjusių galvų atšliaužė kone toks pat skaičius, kaip ir pernai. Sako, Šventas Sodas buvo nuo pat pradžių pradžios, net tais laikais, kurių niekas neprisimena ir apie juos nėra parašyta jokių biblijų anei kitų knygų, pretenduojančių atpasakoti žmonijos pradžią. Gal ir tiesa. Tuomet galima numanyti, kad tie pradžių pradžios laikai buvo ramūs ir lengvi – kaip ir šio penketuko-šešetuko (trimitininkas pasirodė tik periodiškai) atpalaiduojantis rokelis. Pabangavo muzikėlė kaip vasaros vėjelis (kurio, Arvydo sodybos laukymėj buvo gerokai per mažai, bet šeštadienis laukė dar žiauresnis). Romu.
Vėliau į sceną užsiropštė lenkai APPLESEED. Va tai tau, jau trečia lenkų kapela per du festivalius, tačiau klausyti nelabai yra ko. Kas per velniava? Ne itin smagu matyti scenoje užsirūkantį vokalistą, o kur dar nuolatinis alaus butelio kilojimas po kiekvienos dainos... Sunkoka buvo jų klausytis, tad net nesivarginau ir džiaugiausi kepinančia liepos saulės kompanija. Jai skyriau nemažai dėmesio iki pat keistuolių baltarusių prancūzišku pavadinimu – MOUCHES A L'ORANGE. Musės su apelsinais? Na, kaimynai nebuvo panašūs nei į muses, nei juo labiau į apelsinus, bet grojo išties kažką panašaus. Lengvo, kiek progresyvaus eksperimentinio roko ir džiazo mišinys. Tik instrumentinis, bet ne išskirtinis. O ko norėt, dar jaunutė grupė.
Ištrauka iš MOUCHES A L'ORANGE pasirodymo.
O štai vokiečiai PANZERBALLETT nors iš esmės tokio paties amžiaus, kaip prieš tai buvusi kompanija, tačiau lygis visiškai kitas. Džiazo, fanko, roko ir metalo mišinys, parodijos ir gerai nuplaktas Jan Zehrfeld liežuvis išjudino kone visus buvusius prie scenos, o netrukus pritraukė lindėjusius krūmuose ir palapinėse. Tos kelios sunkesnės metalo ritminės figūros (ir dar kokios!) nors ir nebuvo stebuklingos, tačiau toks jausmas, kad varė iš proto daugumą festivalyje buvusių mitolistų ir jiems prijaučiančių. „Aspirin smoke. Ar kada bandėt? Aš tai nebandžiau, bet va kaip įsivaizduoju“, – liežuviu malė J.Zehrfeld. IRON MAIDEN, AC/DC, DEEP PURPLE ir kt. cover'iai ar parodijos? Greičiausiai ir viena ir kita. Sako tokia kryptis ne naujiena ir anoks čia išskirtinumas. Ale tik jau ne apie vokietukus kalbant. Šieji taip sudžiazuoja žinomą gabalą, kad nė pažint neina, o skamba tikrai puikiai. „Pasiėmiau gitarą. Ji turi septynias stygas!“. Tiesą sakant net nepajutau, kad jų pasirodymas ir prie pabaigos priartėjo.
Ištrauka iš PANZERBALLETT kūrinio „Friede Freude Fussball“.
Ir galų gale, vakaro kulminacija – akustinis NICK BARRETT ir CLIVE NOLAN projektas. Už šių vardų slepiasi žymūs pavadinimai: su ARENA rimčiau teko susipažinti tik po pernykščio festivalio, kuriame ši komanda ne be reikalo buvo pagrindinė, sulaukusi daugiausiai pelnyto dėmesio; su PENDRAGON kiek daugiau susipažinau dėl to, jog baisiai ieškojau kūrinio „As Good As Gold“; o SHADOWLAND nebuvau visiškai girdėjęs. Apie šį pasirodymą nuomonių prisiklausyti galima įvairių: nuo itin prastų iki perdėtai aukštų. Asmeniškai man tai buvo puiki vakaro pabaiga, nes mėgstu panašaus pobūdžio akustinę muziką. Viena gitara ir truputis sintezatoriaus pats tas reikiamai nuotaikai sukurti. Vėliau nušliaužęs į palapinę tebeniūniavau kone pagal visus standartus kruopščiai nulietą SHADOWLAND baladę „Mindgames“.
Ištrauka iš Nick Barrett & Clive Nolan atliekamo SHADOWLAND kūrinio „Mindgames“.
Antra diena
Šeštadienio rytas pasitiko neišpasakyta tvankuma palapinėje ir ne ką prastesniu oru lauke: saulelė motulė kepino iš peties ir nė nemanė nustoti. Gerai, kad sodyboje miškas pietų pusėje – iki vidurdienio dar ir pasislėpti buvo kur. Pasiganę po pievas ir supliekę rytinio futbolo partiją, šiaip taip atgavę kvapą nė nepastebėjom atslinkus keturiolikai nulis nulis, kuomet sceną įsiropštė „niekad Europoje negroję“ INFRONT iš Maskvos. Gera vien instrumentinė koncerto pradžia, nors jų pliekiamas rokelis su post-rock prieskoniu kažkuo ypatinga neišsiskyrė. Visai ne kaip latviai OLIVE MESS, kurie išsiskyrė taip, jog net netvėriau jų klausyti. Visą jų pasirodymą gulėjau ir merdėjau, mat jų anglosaksiškas skambesys man kažkodėl neįtiko. Galų gale tai ėmė panašėti į kažkokias „progresyvias mišias“, o prie tokio vaizdo prisidėjo ir tekstus skaitantis vokalistas, kurio balsas ir tartis karpė ausis. Kiek įdomiau nebent atrodė dūdmaišis ir liutna. Galiausiai pabodo, todėl nupėdinau papietauti.
Vėliau kaip zombiai atslinkome į baltarusių ZOMBIE ZOO pasirodymą. Nežinau, ką tuo metu veikiau, bet visiškai neįstrigo svečiai iš Minsko. Nors kai kam jie pasirodė turintys unikalaus skambesio, tačiau nuobodulys mane valdė geriau. Kitų baltarusių, KNYAZ MYSHKIN, dėl per didelio karščio ir vis ryškėjančio nuovargio taip pat buvo itin sunku klausyti. Šis dviejų muzikantų (fleitininkas Viktor Semaško penktadienį taip pat pritarė ir kolegoms MOUCHES A L'ORANGE) atliktas eksperimentinis džiazo improvizacijų šou buvo galbūt per sudėtingas ir ausiai, ir galvai. Jų klausiausi kaip kažkur fone sklandančių garsų. Beje, atrodo jie buvo ir vienintelė grupė, neištarę ant scenos nė žodžio. Et, jie greičiau tiktų džiazo festivaliui, bet ne progroko.
Galų gale atėjus vakarui ir pūstelėjus keliems gaivesnio vėjelio gūsiams, nauji vėjai suošė ir scenoje. Šįkart vėl lenkai, INDUKTI. Ar pasiteisino posakis, jog „ketvirtas kartas garantuoja“ ir vėl lenkai nieko doro festivalyje neparodė? Anaiptol. Dar prieš festivalį paklausius kelių publikuotų gabalų prie jų pavadinimo buvo padėta varnelė „privalu pamatyti“. Ši kompanija savitu, kiek sunkoku ar net aršiu skambesiu ir ritmika savo pusėn patraukė ne vieną klausytoją, katras po to iškart puolė prie „prekybinės“ pavėsinės įsigyti jų disko.
Ištrauka iš INDUKTI pasirodymo.
Vakarui artėjant į pabaigą, eilė atėjo ir priešpaskutinei grupei, kuri buvo viena iš mano laukiamiausių. Tiesa, prieš tai akis paganyti buvo galima ir į „FireFreaks“ ugnies šou. Grįžtant prie reikalo, FINAL CONFLICT galima jau ir veteranais progresyvaus roko scenoje vadinti. Na taip, galbūt ir standartinis neoprogresyvusis rokas, bet techniškas ir išbaigtas. Rgalima rasti tiek ramaus, tiek neblogai užvedančio ir nuvežančio skambesio. Nedvejodamas po pasirodymo nučiupau ir kompaktinį diską, kurie buvo pardavinėjami pigiau grybo – tik už Maironį. Nuoširdžiai paglostė dūšią virš dvidešimt metų grojantys svečiai iš Jungtinės Karalystės.
Prasidėjus paskutinei pertraukėlei ėmiau nekantrauti laukdamas paskutinės to vakaro ir viso festivalio grupės – senukų DELIRIUM iš Italijos. Apie šią grupę būta įvairių nuomonių ir prieš pasirodymą, ir po jo, o dalis klausytojų net liko jais nusivylę. Šito priežastimi laikyčiau suprastėjusį garsistų darbą, mat viso festivalio metu garsas buvo geresnis, nei geras: švarus, aiškus, tvarkingas. Žinoma, neskaitant smulkių problemėlių, kurios pasitaiko visada. Tačiau užlipus italams susidarė toks įspūdis, jog prie pulto atsistojo visai kiti žmonės. Galų gale, kadangi mėgau stovėti netoli garsintų pavėsinės, nugirdau ir keletą dialogų apie „chaltūrinimą“. Kas žino, gal kokia įranga sugedo, o gal tiesiog patys garsintojai nuvargo, bet iš pradžių DELIRIUM skambėjo siaubingai – ypač mušamieji. O svečiai taip pat ne iš kelmo spirti: matyt jausdamiesi žvaigždėmis tiek muzika, tiek amžiumi, naudojosi proga ir pusę pasirodymo dalino jiems priekaištus. Todėl lygiagrečiai su priekaištais po kiekvieno kūrinio miniai kartojamas „Thank you, you are too kind“ pradėjo atrodyti juokingai. Bet nepaisant menkų problemėlių (pvz., vietomis per smarkiai išryškinto vokalo), pasirodymas pateisino visus lūkesčius. Itin džiaugiausi sugrotu beveik visu debiutiniu jų albumu „Dolce Acqua“, kurį aš laikau įdomiausiu. O į italų estrados perlus panašaus jų populiariausio kūrinio „Jesahel“ vertinimas yra skonio reikalas. Vieniems daina buvo pigi, kitiems – vakaro vinis. Galų gale, koks gi skirtumas?
Pasirodymą pietiečiai mėgino užbaigti improvizuotu THE BEATLES cover'iu „With A Little Help From My Friends“, tačiau po vedėjų baigiamosios kalbos DELIRIUM grįžo ir supliekė du gabalus bisui, iš kurių paskutinis buvo tą vakarą antrą kartą nuskambėjęs „Jesahel“.
Ištrauka iš DELIRIUM „Dolce Acqua“.
DELIRIUM „Jesahel“.
Pabaiga
Išvados ir apibendrinimai? Kuo geriausi. Po festivalio dar tą pačią naktį smagiom nuotaikom iškeliavom namo. Kaip ir pernai, vėl nusprendžiau, jog kitais metais, jei tik didelio džiaugsmo žiūrovų skaičiaus atžvilgiu nepatiriantys organizatoriai nepaliks savo kūdikio ir toliau jį augins (nors lėtai bei sunkiai), be abejonės grįšiu čia ir trečiąsyk. Nes praleisti du vakarus be gero oro, šaunios kompanijos, šalto bokalo rankoj ir, svarbiausia, mėgaujantis puikiu garsu ir muzika, yra kuo didžiausia nuodėmė. Širdinga padėka organizatoriams!
Alaus rekomendacijos 01:51
