Hell Music - metalo muzika ir subkultūra

HELLOWEEN – “Gambling With The Devil“
2007-11-01 11:14, parašė Jurga N.

Po pirmo perklausymo naujasis HELLOWEEN albumas neužkabino. „Triušių“ perspjauti nepavyko. Galia, energija, muzikos daugiasluoksniškumas kaip galingas ugnikalnis išsiveržiantis švarus vokalas – visa tai, kuo žavi power/speed metalas, dažniausiai (nors, laimei, ne visuomet) liko kažkur nuojautose, prisiminimuose apie ankstesnius albumus. Maršų nebėra. Bet... paklausykime antrąkart.

Dvi dainos po antro perklausymo tapo vienomis mano mėgstamiausių. Nemanau turinti ypatingai išlavintą muzikinį skonį, tačiau „Kill It“ tapo daina, ilgam uzurpavusia pasąmonę ir neurotiškai besisukanti smegeninėje net tada, kai norisi, o ir reikia, užsiimti kitais darbais. Pradžioje išsilieję klyksmai primena Kai‘jaus Hanseno laikus, kuriems vis dar jaučiu nostalgiją. Tučtuojau juos pakeičia specifinis gal kiek per žemas vokiškam power‘iui kimus Andi Deris vokalas, prie kurio esame įpratę jau nuo „Master of the Rings“ albumo. Štai ši vieta „pramuša“. O tada – agresijos pliūpsnis. Kontrastai valdo. Galinga energijos iškrova, po kurios, garantuoju, niekas nieko nenužudys, nes nebeturės jėgų. Nors tekstas būtent apie tai.

Kita daina, „The Saints“ („Šventieji“), jau vien savo pavadinimu apeliuoja į garsųjį amerikietiškąjį gospelą „When The Saints Go Marching In“. Bet ne tik pavadinimu, nes amerikiečių kultūros laidotuvių maršas HELLOWEEN gabale atsiskleidžia tiesiogine prasme – šventųjų paradas neva turėtų padėti tašką muzikine prasme intriguojančiame dialoge tarp „velnio“ ir „angelo“. Kuriam iš jų simpatizuoja HELLOWEEN? Ko gero, nei vienam – nei buržuaziškai pragmatiškam velniui, nei verksmingam pseudodvasingam angelui. Sielos laisvė – tai idealas, iškeliamas neretai komiškose „poweristinėse“ fantazijose. Suprantama, kad dainoje deklaruojama harmonija tėra ironijos forma, pateikta iliuzija. HELLOWEEN kūryboje taip nebūna: gali būti tik AŠ ir MANO laisvė, nubraukianti VISKĄ. Nepaisant to, ilgas, daugiau nei 7 minutes trunkantis gabalas su besikaitaliojančiu ritmu ir nuotaika užhipnotizuoja ilgam.

Po šių dviejų dainų albumo galima nebeklausyti. Nebent esate pasiilgę monotoniško, niekuo neypatingo lengvai metalinio skambesio. Žinoma, tekstai gražūs ir įkvepiantys. Banalus noras nupiešti naują pasaulį, kai radijas ir televizija kasdien praneša apie naujus kraupius įvykius. Argi būtent power metalui būdingas noras pabėgti į iliuzijų pasaulį šiuo atveju (o ir bet kokiu kitu, kai iškyla problemų) yra išeitis? Juolab, kad ir muzikine prasme naujo sprendimo nepasiūloma. Nudailintos melodijos ir tiek, tęsiasi iki pergalingos (?) pabaigos.

Tiesa, aštuntasis (jei neskaičiuosime intro) albumo gabalas teksto prasme visai neblogai galėtų pakeisti garsųjį SEPULTURA „Inner Self“. „I.M.E.“ – „Aš esu Aš“, be galo svarbi frazė paauglio saviieškoje. Bet ne tik paauglio, nors daina, rodos, skirta būtent šiai amžiaus grupei. Ir suaugusiam kartais verta išdrįsti elgtis taip, kaip jam – ir būtent jam asmeniškai – atrodo gera ir gražu. Kartais savęs atsisakoma net tuomet, kai niekas to nereikalauja – tiesiog tikintis, kad būnant arčiau „aukso vidurio“ lengviau pasiekti „aukso šachtą“. Kodėl pirmiau nepatikrinus, ar neįmanoma jos pasiekti neišsižadant savęs? Bet daina, tiesą pasakius, „nevež“. Su „Inner Self“ nėra ko lyginti net atmetus stiliaus skirtumus.

Bendrai vertinant, visas „likutis“ po dviejų pradžioje minėtų gabalų – nykuma. Vietoje greičio – verksmingumas, vietoje euforijos – nostalgija. Gal yra mėgėjų, tačiau tai ne man. Žinoma, HELLOWEEN net ir tokiu atveju išlieka savo stiliaus genijais. Tik norėtųsi kažko naujesnio, originalesnio (neabejoju, jie tą gali) ir labiau įkvepiančio. Bent jau man , o ir individualistinei šios grupės ideologijai tai neprieštarauja – to reikia.