Hell Music - metalo muzika ir subkultūra

Lietuvos karybos istorijos festivalis
2009-05-11 15:00, parašė banditaz

Pažįstamo pakalbintas šeštadienį nusprendžiau paaukoti dalį brangaus laiko ir nuvykti į Lietuvos karybos istorijos festivalį, vykusi ant Dubingių piliakalnio. Nors panašaus pobūdžio renginyje „Apuolė 854“, prisipažinsiu, niekad nebuvau, tačiau praleisti čia pat rengiamą nemokamą reginį buvo nuodėmė. Deja galiausiai atėjęs šeštadienio rytas visiškai nepradžiugino – kaip tyčia pildėsi meteorologų prognozės, kad juos kur velniai, ir, susiruošus į kelionę, dangus prakiuro. Tikėdamiesi išpranašauto popietinio pragiedrėjimo, traukėm link Dubingių, ale kuo labiau artėjome prie miestelio, tuo smarkiau pliaupė. Gerokai paklaidžioję po apylinkes, galiausiai atvykome į vietą ir nors pagal programą vėlavome beveik valandą, renginys buvo tik beprasidedąs, o po šlapius laukus slankiojo apie keliasdešimt tokių pačių žioplių.

Netrukus po oficialios festivalio pradžios ir klubų prisistatymų, visi buvo pakviesti prie „gardo“ stebėti V-VII a. dvikovų ietimis. Vykstant kovoms pro debesis ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai, o joms pasibaigus (nugalėtoju tapo vieno klubo mokinys, nukovęs savo mokytoją) visai prasigiedrijo. Už šią išsipildžiusią pranašystę orų spėjikams teko atleisti ir prakeiksmą atsiimti, mat esant tokiam orui nusimatė smagaus laiko iki pat vakaro.

Kovos ratas (IX-XII a.)

Netrukus po iečių kovų sulaukėm pirmųjų masinių kautynių, kuriose susirėmė baltai ir vikingai (IX-XII a.). Dėl akivaizdžios baltų ginkluotės persvaros, vikingai buvo vystomi į vystyklus ir atrodė varganai. Tat tegu žino, su kuo turi reikalą Pabaltijo žemėje.

Baltų ir vikingų masinės kautynės (IX-XII a.)

Pertraukėlių tarp kovų metu buvo galima apžiūrėti, kuo užsiiminėja negausiai susirinkę amatininkai. Žinoma, viskas standartiška (puodų žiedimas ir degimas, maisto virimas, stiklo pūtimas, kalvis, senoviniai pagal rainius atgaminti papuošalai ir kt.), bet miela ir gražu. Akies ir rankos taiklumą buvo galima išbandyti pas nuošalėje įsikūrusius indėnus, leidusius pašaudyti iš lanko. Velnioniškai sudėtingas reikalas, ypač kai matai, kaip tavo iššauta strėlė beskriedama taikinio link ima ir nukrypsta šonan. Galiausiai už penkių litų monetą buvo galima pašaudyti iš šautuvo pas Napoleono laikų lietuvių karius. Pastarieji savo nesibaigiančiomis parako atsargomis spėjo įgristi daugeliui. „Prisigeria ir šaudo, kol parakas pasibaigia“.

Pasivaikščiojus ir užkandus laikas atėjo XIII a. Vakarų Europos riterių kovų turnyrui. Deja, šioje istorijoje turiu spragų, todėl ordinus skirti sekasi sunkiai. Kiek supratau, buvo Tamplierių, Livonijos ordino ir Hospitalierių atstovų. Iš kovotojų komentarų girdėjau, jog kovoti ligi 10 pataikymų – labai sunkus uždavinys. Ir iš tikro, riteriai po kelių smūgių pailsdavo ne tik nuo sunkių šarvų, bet ir nuo iš peties pleškinančios saulės. Tad kai kuriems greičiau pasireikšdavo perkaitimas, negu nuovargis. Reginį stiprino iš po šalmų atsklindantis sunkus ir garsus kovotojų alsavimas.

Vakarų Europos riterių turnyras (XIII a.)

Riteriams kiek atsipūtus, dauguma pradėjo ruoštis antroms ir paskutinėms masinėms kautynėms. Į mūšio lauką žūtbūtinei kovai išėjo jungtinės baltų pajėgos ir vokiečių ordinai. Tiesa, idant būtų išlygintos jėgos, keliems saviškiams teko pereiti priešų germanų pusėn. Todėl šios kautynės atrodė nepalyginamai geresnės už pirmas. Kaip ir dera, baltai priešus sudorojo visais užėjimais, o paskutinis susirėmimas daliai žiūrovų įvarė baimės. Mat, besiruošdami susirėmimui, kariai nusprendė pakeisti bėgimo trajektoriją ir visu greičiu pasuko žioplių minios link.

Baltų ir vakarų Europos riterių masinės kautynės (XIII a.)

Tuo ir baigėsi mūsų pasisvečiavimas festivalyje. Archajinio folkloro ansambliui „Sedulai“ pradėjus savo pasirodymą, nusprendėme keliauti namo. Tad pabaigai – nuoširdi padėka organizatoriams už tikrai puikų renginį ir jo atmosferą!

Oficiali renginio svetainė